Žemyn Ūla

Laikas: 2011.05.28-29
Vieta: Ūla nuo Krokšlio iki Žiūrų
Dalyviai: Dalyviai: raudonųjų komanda: Akvilė Gerulskytė (vadė), Andrius Garbauskas, mėlynieji: Jurgita Kalvinskaitė, Arvydas Valaitis, žalieji: Andrius Kukis, Giedrius Skiecevičius, įvairiaspalviai: Giedrė Šimkevičiūtė, Andrejus Jegorenka



Plaukimas Ūla labiausiai įsiminė dėl transporto reikalų, kurie maišė kortas žygiui dar kaip reikiant ir neprasidėjus. Susikrovus baidas ir judant link Dzūkijos, gaunu sms iš KAndriaus ekipažo: “Užkaito pas mus variklis ir pasipyle garai is po kapoto i Varena ivaziavus! Saldom varikli dabar ir bandysim antifryzo – distiliuoto vandens dasipilti! Žiuresim kas bus- gali buti, kad slanga trukusi yra, tai tada greitai nieko nebus..”

Pradžia įdomi... Tik šventojo gelbėtojo Lino Kulakausko, kone iš dangaus nusileidusio, dėka, pavyko gana operatyviai baidas ir silkės ekipažą transportuoti į žygio starto tašką. Plaukėme nuo Krokšlio. Tikrai vertėjo, nes, neišsigandę kuklios Ūlos srovės, netrukus grožėjomės įspūdingais smėlėtais skardžiais. Galingai pakapoję irklais (juk nuo plano biškį atsiliekam), praktiškai dukart apdėjome internete baidarių nuomininkų nurodytą tai atkarpai skirtą laiką! Nusipelnėme pietų. Pavalgęs ir įgavęs jėgų Giedrius labai norėjo nusileisti Rudnios užtvanka, bet mes jį perkalbėjome nuo šio nedraudiminio įvykio.

Toliau irklavom be streso, bet vis vien plaukėsi greičiau, nei paskaičiuota statistiniam lietuviui, kuris paeiliui kelia tai irklą, tai alaus bokalą. Tad ir nakvynei stojome protingu laiku, protingoje vietoje – visai netoli Dzūkijos nacionalinio parko teritorijos ribos, nes leidimus plaukti NP buvome nusipirkę sekmadieniui. Stovyklavome tobuloje vietelėje – Ūlos vingyje, fantastiškoje pievoje, kurios centre - didžiulė eglė ir didžiulis klevas. Šių galiūnų kaimynystė visą mūsų buvimą ten apgaubė ypatinga harmonija ir geruma.

Antroji žygio diena plaukėsi taip pat, kaip ir pirmoji – mėlynieji (Jurga ir Arvis) sėkmingai gaudė kiekvieną akmenėlį, palkutę ir užvartėlę. Kaip supratau, jiems visai patiko. Žalieji (Giedriukas ir KAndrius) ilgainiui susigyveno. Tik Giedriukas dar siekė parodyti, kas yra kas, į pagalbą pasitelkdamas keptuvę, su kuria pademonstravo aukštąjį irklavimo pilotažą kapodamas prieš srovę.

A, tiesa, pamiršau paminėti, kodėl apskritai vyko šis žygis :) Priežastis buvo grynai kultūrinė – apsilankyti A.Smilgevičiūtės ir Skylės koncerte Marcinkonyse. Suveikė sentimentai Marcinkonių kultūrkei, kur taip gerai kalėdota, tokių skanių vaišių priragauta ir vietinių žmonių smagumu pasidžiaugta. O Skylės koncertai visada gėris.

Tad planas buvo atplaukti į Žiūrus, suvažinėti automobiliukų, susikrauti baidas ir keliauti į koncertą. Tačiau šiame žygyje tobulai sekėsi viskas, išskyrus automobilinius reikalus. Grįžtant iš Krokšlio, mano mašiniokas užklimpo kely. Galiausiai sulaukę atsitiktinės pagalbos (ryšio juk nėra, derevnia) ir nuvažiavę iki Varėnos sutikom draugus, besikrapštančius prie KAndriaus ratų, per dvi dienas stovėjimo nelabai atgavusių noro kur nors kryptingai judėti.

Summa summarum, pavakarę beklausant Smilgevičiūtės teko iškeisti į autokrapštymąsi ir atitinkamų sprendimų ieškojimą. Čia ir vėl mus išgelbėjo iš to paties konco grįžtantis Linas Kulakauskas, į priekabą susikrovęs baidas, o į saloną – dalį silkės ekipažo. Likusius (nespjovusius į intriguojantį pasivažinėjimą iš Varėnos į Kauną per Marijampolę) susėmiau į cveką ir gal ne visai komfortiškai, bet gana nuotaikingai vežiau per pusę Lietuvos. Kelionė atsipirko su kaupu – lanksčiąja vilktimi namo partempto Andriaus mama mus pasitiko su pilnu stalu ir primygtiniu noru jį dar labiau nukrauti.

Pabaigai vienintelė išvada, kuri man peršasi, o aš jai tiesiog negaliu atsakyti “ne”, yra mūsų didžiai mylimos Romytės žodžiai po kito istorinio plaukimo, kad Ąžuolų žygiuose, kaip ir gyvenime, NIEKO AIŠKAUS ir užtikrinto nėra.

Akvilė