Naktis (1)

Višakio Rūdos kapinėse stovime prie a. a. Viržaičių Juozo (1904-1951) ir Domicelės (1906-1954) žemės kauburėlių. Ir kodėl šie žmonės pačiame amžiaus brandume pasitraukė iš gyvenimo? Kodėl?

[Bernardas Aleknavičius]

1978 m. Čikagoje leistame leidinyje „Zanavykija“ apie Juozą Viržaitį rašoma: „Pamiškio gyventojas tarp Griškabūdžio ir Lekėčių. Apylinkėje veikusių partizanų ryšininkas. Atvykusius iš Vakarų J.Būtėną ir J.Kukauską 1951 IV 27 nuvedė į slėptuvę. Po kelių dienų ten pat atvedė Petrą Jurkšą „Beržą“ ir K.Širvį „Sakalą“. 1951 V „Beržo“ slėptuvėje Jul.Būtėnas žuvo. J.Kukauskas buvo suimtas ir per tardymą išdavė talkininkus. Pagal „Vanagai iš anapus“ J.Viržaitis 1951 V pasikorė“. (Šiame tekste daug netikslumų, nes remtasi ne archyvine medžiaga, kuri leidėjams buvo neprieinama, bet Gurevičiaus „berniukų“ parengta knyga „Vanagai iš anapus“, kurioje, ko gero, sąmoningai daug klaidų.) Tai tokios nepatikimos žinios apie partizanų ryšininką Juozą Viržaitį. Iš Višakio Rūdos sukam į Šunkarius, į Viržaitynę. Kaimelis prie Skirpstaujos-Griškabūdžio vieškelio. Kaimelyje stūkso kelios šimtametės pušys, liudijančios, kad ir čia brandžios girios būta. Smulkūs vienkiemiukai, tarp kurių – ir 1951 m. įvykių liudytoja, tarsi moja mums… O ir sodybos šeimininkai – artimi. Domicelės ir Juozo Viržaičių sūnus Algis vedė mūsų pusseserę Stasę Naujokaitę, tad ir esame čia tarsi namuose. Nuo Šunkarių gal už dviejų kilometrų ir Karčrūdės Bukta – mūsų mamutės tėviškė. Gera proga ir ją aplankyti. Viržaičiai prie namų į kūgį krauna rugių pėdus, o mudu su broliu Vincentų pasiraitoję kelnes brendava per Novą. Ir Karčrūdėje surandava pusseserę Elytę, bebandančią atgaivinti sugriautą Naujokynę. Prisikertame kiaušinienės su lašinių spirgučiais. Pasišnekam, pasiguodžiam ir tik vakaruose pasirodžius grėsmingiems debesims skubam į Šunkarius pas Stasę ir Algį. Bet kas čia: linksta pokario metais Šunkarių kaimo dirvose sodintų pušaičių viršūnės. Orą virpina keistas, iki šiol negirdėtas čiužesys. Pakeliam į viršų akis. Ir kokia nuostaba. Vos vos neliesdamos pušų viršūnių plasnoja gervės ir leidžiasi į savo nakvynvietę – Novaraistį. Ir mūsų dienomis tokį pasakišką reginį galima išvysti tik Zanavykuose. Apstulbinti netikėtumo sutrinkam. Bet blykstelėjęs žaibas ir krentantys pirmieji lietaus lašai grąžina į realybę. Pavakarieniavus ir už lango pliaupiant lietui Algis pasakoja: - Mano tėveliai buvo paprasti tarpgirių žmonės, o laukininkai mus dar ir sakuotnugariais vadino. Žemės turėjome tik 3 ha, todėl prieš karą vertėmės girių sausinimu. Tėvelis kasė griovius, o neretai ir mama jam padėjo. Tėvelis buvo gimęs 1904 m. liepos 28 d. Giriniuose Šunkariuose, o mama – amerikonė, bet labai maža tėvų parvežta į Lietuvą užaugo paliekyje, Lekėčių kaimo Paluobynėje. Partizano Olesiaus Povilaičio mama mano mamai buvo antros kartos teta. Taigi buvome šiokie tokie giminaičiai. Jaunamartė Domicelė Nėniūtė iš Lekėčių kaimo ir atitekėjo į Šunkarius. 1933 m. gimiau ir aš. Besidarbuodami po girias taip ir gyvenome ramų, nors ir nepertekusį, bet prasmingą gyvenimą. O visą tą pragaro košę pradėjo virti bolševikai, okupavę Lietuvą. Povilaičių Olesius ir Juozas Širvaitis tėvelį įtraukė į partizanų ryšininkus ir patikėjo labai atsakingas pareigas. 1950 m. kartu su partizanais Petru Jurkšaičiu-Beržu ir Juozu Širvaičiu turėjo paruošti slėptuvę desantininkams, kurie buvo laukiami iš Vakarų. O ir iškasė tą slėptuvę už puskilometrio nuo mūsų namų. Ir prasidėjo ilgas ir kankinantis laukimas. Ir 1951 m. balandyje, aplinkui siaučiant enkavėdistams, vieną ankstyvą rytą pasigirdo sutartas beldimas į langą. Tėvelis atsikėlė, greitai apsirengė ir davė ženklą, kad pavojaus nėra. O atidaręs duris prieš save išvydo du ginkluotus išvargusius vyrus. - Prašom vidun. - Ne, - paprieštaravo vyrai. – Jau brėkšta. Mums pats laikas įsikurti. Tėvelis vėl pravėrė duris ir pašaukė mane: - Algi, nuvesk šiuos vyrus į Vyliūšių Pečisko liūną. Aš taip ir padariau. Paskum nunešiau desantininkams pusryčius ir pietus. O temstant tėvelis nuvedė juos į parengtą slėptuvę ir apgyvendino. Desantininkų gyvenimu rūpinausi aš. Nešdavau jiems valgį, ne vieną naktį su jais slėptuvėje ir pernakvojau. Vyrai buvo draugiški, aš jų nieko neklausinėjau, o tik atsakydavau į jų klausimus. Kartą vienas iš jų man papasakojo ir apie skrydį į Tėvynę. Pasirodo, jog parašiutininkai nusileido prie pat Ežerėlio durpyno. Nusileidimas nebuvo visiškai sėkmingas. Konteineris su radijo siųstuvu, amunicija ir kitais daiktais pakibo ant pagirio pušaitės šakų ir, kol vyrai jį iškrapštė, pradėjo aušti. O ir čia neapsieita be nuotykių. Kai desantininkai darbavosi prie konteinerio, pro šalį kažkas turėjo eiti. Ir ne juokais išgąsdino parašiutininkus. O kai iš pušaitės glėbio išlaisvintas konteineris atsidūrė parašiutininkų rankose, viską reikėjo stropiai suslėpti, o tik tada orientuotis, kurioje vietovėje besą. Pirmąją dieną vyrai dienojo kažkokiame kirtime. Antros dienos pavakaryje girias jau šukavo rusų kariuomenė ir stribai. Reikėjo būti labai atsargiems, nes bet kuriuo metu vyrai galėjo pakliūti priešui į nagus. Vakare, kai vyrai įsitikino, jog kol kas realus pavojus negresia, vėl pagal nuojautą keliavo. Rytą, išgirdę šuns lojimą, pasuko į tą pusę ir prieš save išvydo nedidelį kaimelį. Kad negąsdintų žmonių, kuprines ir ginklus suslėpė po eglaitėmis ir apsukę ratą nuėjo į kaimą. Čia jie ir sužinojo, jog atsidūrė Agurkiškėje. Dabar jau buvo galima ieškoti ir Šunkarių. Grįždami prie savo daiktų vyrai pamatė, kad ten jau sukinėjasi rusai. Viską palikus teko bėgti. Ir taip, praradę radijo stotį, didelę dalį amunicijos, laikrodžius ir dalį pinigų, parašiutininkai pasiekė Šunkarius. Padėtis buvo nelengva, bet vyresnysis amžiumi desantininkas man parodė švarke įsiūtą nuodų ampulę ir pasakė: „Mes gyvi nepasiduosime“. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Julijonas Būtėnas, kuris man ir laikrodį padovanojo, bet per tuos sąmyšius kažkur jis dingo. Kol aš rūpinausi parašiutininkų kasdieniu gyvenimu, tėvelis „mezgė“ ryšį su kitais partizanais. Per Pakalniškių kaime gyvenantį Beržo ryšininką Antaną Puskunigį surado tuometinį „Žalgirio“ rinktinės vadą Petrą Jurkšaitį Beržą ir buvo nutarta parašiutininkus perkelti į saugesnę vietą prie Lekėčių. Į naują apgyvendinimo vietą desantininkus lydėjo buvę vaikystės dienų draugai. Tai mano tėvelis Juozas Viržaitis, Jonas Rudaitis ir Bronius Tamulaitis. Nuo Brazaitynės desantininkų lydėjimą perėmė kita vyrų grupė. Kai Rūdšilyje žuvo Julijonas Būtėnas – Strėva ir Petras Jurkšaitis – Beržas, o gyvas enkavėdistams pateko J. Kukauskas, ir mūsų gyvenimą užgulė negandos. Tėvelį taip tardė, kad šis kraujais spjaudė, bet nieko neišdavė. Kartą, kai į kiemą vėl suvirto būrys enkavėdistų ir tėvelį nusivedė į kluoną, mudu su mama iš proto ėjova. O kai enkavėdistai suvirtę į mašiną išvažiavo, kluone radome pakartą tėvelį. Užmušė ir pakorė, tai bent humanizmas… Šito smūgio mama <…> ir pasimirė. Algis nutilo. Tylėjova ir mudu. Į langą beldėsi stambūs lietaus lašai. Pažvelgėme į laikrodį. Buvo šiek tiek po dviejų. - Baikit, vyrai, tas šnekas, - įėjusi į vasaros virtuvėlę pasakė pusseserė Stasė. – Toms šnekoms ir nakties jums nepakaks. Moterys žino, ką kalba. Pataisė Stasė man patalą ant sofos, prie lango, į kurį 1951 – ųjų metų balandyje pasibeldė žurnalistas Julijonas Būtėnas. Ilgai negalėjau užmigti. Laukiau, gal kas pasibels…