Site Tools


know:straipsniai_is_spaudos:saulius_vilius

Iš alpinisto dienoraščio (pokalbis su S. Viliumi)

Paimta is www.delfi.lt (http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=7391109&ndate=1125559071&categoryID=427702)

Alpinistai tam tikruose internetiniuose puslapiuose nuolat stebi dingusių alpinistų paieškos darbų seką, į ekstremalias sąlygas papuolusių alpinistų likimus, domisi alpinizmo istorija bei vykdomomis ekspedicijomis. Vienas jų, alpinistas Saulius Vilius, papasakojo apie dešimtis tūkstančių dolerių kainuojančias ekspedicijas, kelyje į Everestą sutinkamus sušalusių/žuvusių alpinistų kūnus bei daug kitų kopiant į kalnus nutinkančių netikėtumų.

6 l skysčių ir išluptas dantis

„Labai nepatinka prisiminti tai, ką teko matyti Everesto šlaituose, tačiau lipant į aukščiausią pasaulyje kalną, tai neišvengiama. Ten visiems laikams likę alpinistų kūnai nenoromis verčia susimąstyti – negalima pervertinti savo jėgų, nes suklydus tavęs laukia toks pat likimas“, - savo mintimis dalinosi alpinistas, neseniai grįžęs iš ekspedicijos Pakistane, kurioje nesėkmingai bandė įveikti Gašerbrumo II viršukalnę.

Kopimo į Everestą metu, esant maždaug 8 kilometrų aukštyje, kasdien reikia išgerti 4-6 litrus vandens, tačiau to padaryti S. Viliui nepavyko. Minėtą vandens kiekį jis išgėrė tik per savaitę, nes organizmas tiesiog neįsisavina vandens jau nekalbant apie kokį nors maistą.

Anot S. Viliaus, per mėnesį, kol buvo įkurtos aukštuminės stovyklos, jis numetė apie 12 kg, o paties kopimo į viršukalnę metu per kelias dienas numetė dar apie 10 kg. Nusileidęs nuo kalno alpinistas buvo visiškai išsekęs ir per dieną išgėrė apie 14 litrų skysčių.

Viename tarptautiniame alpinistų renginyje alpinistas slovėnas, pasakodamas apie vieną įspūdingiausių savo kopimų, paminėjo keistą patirtį - kaip vieną labiausiai iš kopimo įstrigusių dalykų – „jam labai skaudėjo dantį, todėl šveicarišku peiliuku jį išsilupo“ - pasakojo S. Vilius.

Kopiant į uolas ar neaukštus kalnus, gali būti sunku ir pavojinga, bet tai trunka neilgai. Kopimo metu nėra šalta ir nusileidus gali miegoti viešbutyje. Alpėse, Kaukaze ar Tian Šanio kalnuose šiek tiek sunkiau. Kopimas gali užtrukti kelias dienas. Ilgiausios ir sunkiausios ekspedicijos į 7-8 kilometrų viršukalnes. Pasitaiko, kad esant netoli viršūnės iškart gali žengti tik kelis žingsnius ir turi sustoti pailsėti.

Elementariausi darbai, tokie kaip užsirišti batą, įsiamžinti nuotraukose ar nueiti į tualetą, yra ilgas ir varginantis, daug jėgų ir energijos reikalaujantis procesas, trunkantis kelis kartus ilgiau nei mūsų kasdienybėje. Būdamas itin aukštai kalnuose dėl nuovargio, deguonies trūkumo bei atmosferos slėgio žmogus kartais sunkiai orientuojasi aplinkoje ir nepriima arba tiesiog negirdi jam sakomos informacijos. Kartais belieka pasikliauti instinktais.

Užpuolė beždžionės

S. Vilius pasakojo, jog vieną įspūdingiausių nuotykių patyrė džiunglėse. Pirmą kartą lankantis Nepale per kelis mėnesius alpinistas stengėsi apžiūrėti įdomiausius kalnų rajonus. Per dieną tekdavo nueiti labai didelius atstumus, kuriuos keliautojai eina 3-4 dienas. Kartą kildamas aukštyn S. Vilius nespėjo pasiekti viešbučio, todėl teko nakvoti džiunglėse pasistačius palapinę.

„Vos įlindęs į palapinę iš karto užmigau, o netrukus pajutau , kaip juda visa palapinė. Daugybė rankų ją judino ir draskė. Žodis „išsigandau“ yra per švelnus apibūdinti būseną, kurią patyriau - negalėjau išleisti nei garso. Balsą atgavau tik pajutęs, kai kažkas sučiupo mane už kojos“, - prisiminė tą šiurpią naktį alpinistas. Ryte keliaudamas toliau S. Vilius pamatė savo siaubo priežastis - tai buvo beždžionės.

Viena mieliausių šalių S. Viliui yra Nepalas. Be kalnų Nepale alpinistui labai įdomūs ten gyvenantys žmonės: čia gyvena beveik 40 skirtingų tautelių ir kiekviena yra kažkuo savita. „Be galo įspūdinga Nepalo sostine – Katmandu. Tai mano pasakų miestas“, - sakė S. Vilius. Šventyklos, sudėtingos apeigos, paslaptingi garsai, smilkalų kvapas. Pasak alpinisto, šis miestas turi ypatingą dvasią. Labai svarbu yra bičiuliai, su kuriais keliauji.

“Kalnuose pasikliauju šeštuoju pojūčiu“

Nuotr. iš asmeninio S. Viliaus archyvo Pasak S. Viliaus kopdamas jis stengiasi vadovautis protu, o ne emocijomis. Kartais alpinistas pasikliauja vadinamuoju šeštuoju pojūčiu, arba tiesiog nuojauta, padedanti apsispręsti ekstremaliose situacijose, priimti tinkamus sprendimus, kartais lemiančius gyvybės ar mirties klausimus. „Galbūt kartais atrodo, kad tas šeštasis pojūtis yra bėgimas į krūmus“, - sako S. Vilius, bet jis padeda išvengti liūdnos baigties. Galbūt kartais verta žengti du žingsnius atgal, vardan to, kad galėtum žygiuoti į priekį.

Pasak S. Viliaus, kartai būna tokios situacijos (liga, nepalankus oras, gamtos išdaigos ir kt.), kai reikia atsitraukti, nebekopti užsibrėžtu maršrutu, nors ašaros byra, nors suvoki, kad kitos galimybės gali nebebūti.

Dažnai visokios neapskaičiuotos „nesąmonės“ (neatsargus kopimas po vieną, kopimas ne sezono metu ir pan.), kurios kartais daromos, kai norima pasirodyti prieš kitus, būna nepagrįsta rizika, kuri kartais baigiasi rimtomis traumomis.

Kai kurie rizikuoja neapgalvotai ir kartais daro tokias klaidas, kurios kainuoja gyvybę. „Tai tas pats, kaip girtam naktį vairuoti automobilį be šviesų ir važiuoti prieš eismą“, - alpinistas bandė vaizdžiai nupasakoti, kodėl kai kurie neapgalvoti poelgiai kalnuose gali būti tokie pavojingi.

Pasak S. Viliaus, vieni gali kopti, bet nekopia, nes prieš pat viršūnę apsigalvoja, o kiti, atvirkščiai, yra per silpni, bet vis tiek kopia ir kartais tokie bandymai baigiasi nesėkme. Pasak S. Viliaus, kopdamas į sudėtingas viršukalnes, kiekvienas alpinistas turi suprasti, kad nutikus nelaimei, teks pasikliauti savo jėgomis, nes vargu ar kas nors galės padėti.

Todėl jei jautiesi blogai ar nėra jėgų, geriau laiku sustoti. Paskutinės ekspedicijos metu kelias dienas S.Vilius jautė, tarsi kas mažomis adatėlėmis bado kūną – tuomet jis kuo skubiau leidosi žemyn. Tos pačios ekspedicijos metu, grupės narys, gydytojas, net nekilo aukščiau šešių kilometrų, nes jautėsi blogai.

Į Everestą – už 25 - 110 tūkst. dolerių

Panorėjus įkopti, pavyzdžiui į Everestą, nepatyrusiam žmogui, toks malonumas gali kainuoti 25 - 110 tūkst. dolerių. Tiek kainuos agentūros paslaugos, šerpai (aukštai kalnuose gyvenanti tauta - aukštuminiai gidai) bei kelių mėnesių pasiruošimas prieš kopiant į aukščiausią pasaulio viršukalnę. Vienų geriausių ir brangiausių šerpų paslaugos kainuoja apie 10 tūkst. dolerių, jei jis sėkmingai užveda savo klientą į viršukalnę, kaip premiją gali gauti tokią pačią sumą.

Susidomėjusiems kelionėmis į aukščiausią pasaulio viršūnę pateikiame šiek tiek statistikos: į Everestą įkopia vienas iš dešimties kopiančių. Iš kopiančių į Everestą iš Nepalo pusės, viršūnę pasiekia beveik kas antras žmogus, o iš šiaurinės pusės – iš dešimties įkopia tik vienas.

– Main.VaidotasPeckys - 02 Sep 2005

know/straipsniai_is_spaudos/saulius_vilius.txt · Keista: 2007/11/12 01:04 vartotojo aurimas