Site Tools


know:straipsniai_is_spaudos:aistra_neisblesta

Julius Baliutavičius VL žurnalistas

       Straipsnis publikuotas "Valstiečių laikraščio" 2006 m. lapkričio 25 d. numeryje.

Vilnietį Algimantą Jucevičių savo kelionių krikštatėviu galėtų pavadinti ne viena žygeivių karta. Jau beveik 50 metų pažinimo noro vedinas 64 metų Algimantas kartu su patyrusiais bendraminčiais ir dar „žaliais“ naujokais klajoja po Šiaurę, dykumas bei kalnus. Žemėlapyje A.Jucevičius galėtų pažymėti daugybę aplankytų vietų - nuo Vrangelio salos Arktikoje iki Tian Šanio kalnų. Pats kelionių aistra užsidegęs dar mokydamasis gimtojo Kauno vidurinėje mokykloje, Algimantas ir dabar, kiek tik jėgos leidžia, skatina jaunimą. „Kai jaunas žmogus „užsidega“, jis tęsia savo. Mano dabar ir yra tokie tikslai - ne tiek dėl savęs keliauti, kiek kitiems nematytus kraštus parodyti“, - sako Lietuvos keliautojų sąjungos ir Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas A.Jucevičius.

Kalnai - arčiausiai širdies

Jei ne geografijos mokytoja, galbūt A.Jucevičiaus ir nebūtų taip smarkiai užvaldžiusi kelionių aistra. „Ji buvo entuziastė, skatino pažinti kraštą ir leido mums patiems keliauti. 1959 metais, tais pačiais, kai Kaukazo kalnuose žuvo Lietuvos alpinizmo pradininkas Gediminas Akstinas ir jo bendražygiai Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas, aš, būdamas dar tik šešiolikmetis moksleivis, jau vadovavau žygiui į Karpatus. Dar po metų jau keliavau į Altajų - į tokius žygius tuomet išleisdavo tik turint Maskvoje sėdinčios komisijos leidimą“, - prisimena pirmąsias tolimesnes keliones A.Jucevičius. Tą kartą jo klajonės po Altajų tapo tikru išbandymu - keliautojams baigėsi maistas, tad beprotiškai apsidžiaugė, kai, užklydę į geologų stovyklą, gavo džiūvėsių trupinių ir kelias grikių kruopeles. „O mokykloje kilo baisus skandalas, nes iš kelionės grįžome jau prasidėjus mokslo metams“, - nusijuokė A.Jucevičius. Mokslininkams padėjęs stebėti elnių kaimenes atšiaurioje Vrangelio saloje, ne kartą slidėmis keliavęs po Kolos pusiasalį ir Uralo kalnus, apsilankęs Kamčiatkoje, motociklu įveikęs Karakumų dykumą, A.Jucevičius prisipažįsta, jog vis dėlto jam arčiausiai širdies kalnai. Pamyras, Tian Šanis, Kaukazas - per keliasdešimt metų Algimantas neblogai pažino šiuos kalnus, nors jų „charakterio“ turbūt niekada ir niekam nepavyks įminti. „Šiame pasaulyje nėra nieko stabilaus, taip pat - ir gamtoje. Tarkim, kalnų ledynai. Pernai buvau Tian Šanyje, toje pačioje vietoje, kur ir prieš dvylika metų. Žiūriu, ledynas jau pusantro šimto metrų atsitraukęs - ten, kur jis buvo anksčiau, dabar likęs smėlis. Keičiasi kalnai, keičiasi žmonės. Tiesa, tie, kurie gyvena toliau nuo civilizacijos, liko tokie patys: kalniečiai gano savo kaimenes, yra draugiški ir nuoširdūs - kaip ir anksčiau. Nors kai kurių gyvenviečių žmonių įpročius keičia turistų antplūdis - vairuotojas, žiūrėk, tik ir bandys nuo tavęs kailį nudirti“, - pasakoja A.Jucevičius, prieš kelis mėnesius grįžęs iš dar vienos savo kelionės į Kaukazo kalnus.

Sniego lavinos spąstai

Algimantas, daugybę kartų pabuvęs Tian Šanio, Kaukazo ir Pamyro kalnuose, savęs alpinistu nevadina. „Tiksliau, alpinistu mane pradėjo vadinti, kai, sulaukęs 60 metų, šio gimtadienio proga pasidariau sau dovaną - įkopiau su bendražygiais į 7134 metrų aukščio Lenino viršukalnę Pamyro kalnuose“, - šypteli pašnekovas. Ir nors jis kratosi žodžio „alpinistas“, tačiau kalnų papročius ir taisykles išmano puikiai. Kitaip ir būti negali - kalnuose turi būti atsargus. Ir vis dėlto, net ir atsargiausi keliautojai neišvengia kalnų siurprizų, kurie kartais baigiasi tragiškai. Baisiausias dalykas kalnuose, pasak A.Jucevičiaus, yra sniego lavina. Kartą į ją pateko ir Algimantas. Kartu su bendrakeleiviais tą rytą jis ruošėsi įveikti penkių kilometrų aukščio perėją. Jau buvo pritvirtinęs virves, kai išgirdo nieko gero nežadantį „šlumšt“, po akimirkos pamatė, kad jo bendražygis skęsta sniege, o dar po kelių sekundžių jau ir pats pateko į didžiuliu greičiu slenkančio sniego masę. „Pačiam per paskaitas ne vieną šimtą kartų teko kartoti, kad, patekus į sniego laviną, norėdamas išsilaikyti jos paviršiuje, turi „plaukti“, o veidą užsidengti megztiniu, kad neuždustum nuo sniego. Tačiau to padaryti nebespėjau. Mane išgelbėjo tai, kad sniegas buvo purus ir sausas, - kapanojausi jame, kol sniego masė, nunešusi mane kokius 800 metrų, sustojo. Krapščiau iš gerklės sniegą ir kosėjau, kol atsigavau. Gerai, kad nepalioviau „plaukęs“, tad sniego virš galvos buvo tik apie metrą - sugebėjau iškelti rankas į paviršių, o bendražygiai pastebėjo mane ir ištraukė“, - prisimena A.Jucevičius. Algimantas kuklinasi, užsiminus apie tai, kad pernai jį pagerbė Lietuvos „kilnaus elgesio“ komitetas. 2004 metais Lietuvos alpinistų bendruomenę sukrėtė skaudi žinia - Tian Šanio kalnuose be žinios dingo alpinistas Viktoras Povelauskas. Kartu su patyrusių gelbėtojų komanda jo paieškoje dalyvavo ir A.Jucevičius. „Jie vis dairydavosi atgal - ar dar tas tėvukas nenumirė, eidamas iš paskos, - šypteli Algimantas. - Vieną dieną pastebėjome kažką juoduojančio - tai galėjo būti ir žmogaus palaikai. Trise nuskubėjome, bet pasirodė, kad tai buvo tik alpinisto pamesta kuprinė. Taip pat sparčiai grįžome atgal, ir po tokio „pasibėgiojimo“ 6 kilometrų aukštyje, naktį vienas gelbėtojas palapinėje ėmė kriokti. Grupės vadas nesutriko, ėmė leisti vaistus ir jį „atpumpavo“ - o juk žmogus galėjo ir numirti. Kalnuose nejuokaujama“. Per paieškos ekspediciją kitais metais A.Jucevičius vos netapo dar vienos tragedijos liudininku - jis savo akimis matė, kaip iš kelių metrų aukščio krito perkrautas sraigtasparnis. „Šalia galvos prašvilpė metalo gabalai, o nukritęs lėktuvas užsiliepsnojo, bet nesprogo. Baisu pagalvoti, kas galėjo atsitikti, jei būtų įvykęs sprogimas, - pasakojo A.Jucevičius.

Įamžina iškilius keliautojus

Apie kalnus ir juose gyvenančias tauteles Algimantas galėtų papasakoti šimtus istorijų. Tačiau jis nėra atsidavęs vien kalnams - keliautojas ketvirtą dešimtmetį organizuoja sveikatingumo žygius „Snaigė“ ir kelių valandų pažintinius pasivaikščiojimus po sostinę, taip ne vienam didmiesčio gyventojui sužadindamas smalsumo jausmą. Dar vienas šviesus A.Jucevičiaus tikslas - iškilių Lietuvos keliautojų paveldo įamžinimas. Algimanto pastangomis Lietuvos skaitytojas gali džiaugtis garsaus keliautojo Antano Poškos prisiminimais. „Jei viskas klostytis sėkmingai, išleisime visus devynis tomus A.Poškos prisiminimų iš jo didžiosios kelionės nuo Baltijos iki Bengalijos, - apie laukiančius darbus pasakojo Algimantas, kuriam, kol A.Poška buvo gyvas, dažnai tekdavo bendrauti su didžiu keliautoju ir publicistu. A.Jucevičius ketina įamžinti ir kito Lietuvos keliautojų patriarcho Liudo Alseikos atminimą, kuris sovietmečiu surengė dviračių žygį iš Klaipėdos į Vladivostoką. Netoli Maskvos 73 metų keliautoją užkliudė automobilis ir L.Alseika žuvo, tačiau jo bendražygiai, po pusmetį užtrukusios kelionės, pervažiavę visą Sovietų sąjungą, savo tikslą pasiekė.

know/straipsniai_is_spaudos/aistra_neisblesta.txt · Keista: 2007/11/12 01:02 vartotojo aurimas